Žaidimų aikštelės – ką būtina žinoti, kad būtų ne tik smagu, bet ir saugu?
Vaikams tai malonumų vieta, tačiau apie ką turėtų pagalvoti suaugusieji, kad linksmybės nevirstų košmaru? Kokiomis šiuolaikinėmis priemonėmis galima sumažinti riziką įvykti nelaimei vaikų žaidimų aikštelėse?
Vaikams ypač patinka leisti laiką lauko žaidimų aikštelėse: suptis vertikaliose ar balansinėse sūpynėse ir karuselėse, žaisti smėlio dėžėje ir žaidimų namelyje (traukinyje, raketoje, laive ir kt.), išbandyti nuotykių trasas, lavinamuosius stendus, muzikinius lauko instrumentus, įveikti kliūčių ruožus, laipioti, kabarotis virvinėmis piramidėmis, įvairios formos karstyklėmis, kopėčiomis, gimnastikos sienelėmis – visų pramogų net neišvardinsi. Vaikai ten siaučia, šėlioja, išdykauja, o iš tikrųjų – mokosi pažinti aplinką, tyrinėja, stiprėja fiziškai, lavina vaizduotę ir kūrybiškumą, tampa savarankiškesni. Visgi vaikams linksminantis, daugelis tėvų nerimauja dėl jų saugumo, kadangi aktyviai leidžiant laiką žaidimų aikštelėse, išauga rizika susižaloti.
„Vaikas turi būti judrus, smalsus, turėti galimybę žaisti natūralioje aplinkoje. Tuo tarpu suaugusiųjų pareiga yra sukurti kūrybiškumą ir bendravimą ugdančią vaikų žaidimų aplinką, kurioje rizika susižaloti ir patirti rimtą traumą būtų sumažinta“
„Jei žinotum, kur krisi, pagalvę pasidėtum“ – ši senolių išmintis gali likti praeityje. V. Dobilaitė sako, kad šiuo metu, remiantis galiojančiais reikalavimais, lauko sporto ir žaidimų aikštelėse privalo būti sumontuota atsitrenkimą švelninanti danga. Ji turi savybę dėl lokalizuotos deformacijos arba poslinkio išsklaidyti atsitrenkimo kinetinę energiją taip, kad sumažėtų atsitrenkiančiojo objekto pagreitis. Danga gali būti suformuota iš natūralių medžiagų (smėlio, medžio drožlių, žievės, kt.) ar sintetinė. Natūralių dangų gebėjimas sušvelninti kritimo smūgį labai priklauso nuo vandens ir oro poveikio. Be to, yra ir kitų su eksploatacija susijusių sunkumų, pvz., žolę reikia dažnai nupjauti, po lietaus ji lėtai išdžiūsta, žolėje nėra matomos stiklo šukės ar kiti maži daiktai.
„Teisiniuose dokumentuose yra numatyti tam tikri ribojimai, susiję su natūralios dangos naudojimu. Tarkim, velėnos ar viršutinio dirvos sluoksnio danga aikštelėse gali būti naudojama tik tada, kai galimas laisvojo kritimo aukštis yra ne daugiau nei 1 m“
Sintetinės dangos yra populiarios ir dėl jų praktiškumo, ir dėl saugumo. Visų pirma ši danga yra pakankamai elastinga ir puikiai geba išsklaidyti atsitrenkimo kinetinę energiją. Taigi, vaikui nukritus, susidūrimo su paviršiumi jėga yra mažesnė. Antra, dangą paprasta eksploatuoti, ji atspari temperatūros svyravimams, pasižymi geromis vandens laidumo savybėmis, ant jos nesikaupia vanduo.
Itin svarbus kritinis kritimo aukštis
Tam, kad būtų užtikrintas kritimo smūgio sušvelninimas, lauko žaidimų aikštelių danga turi būti pakankamo storio. Jokia danga neapsaugos, jeigu krentama iš 3 m aukščio, todėl vaikų žaidimų aikštelėse negali būti tokio aukščio įrenginių. Siekiant sušvelninti galimo kritimo pasekmes, natūralių medžiagų dangos storis turi būti ne mažesnis nei 30 cm. Reikia nuolat prižiūrėti, kad sluoksnio storis nesumažėtų dėl laisvai supiltų birių medžiagų „išsinešiojimo“ intensyviai naudojamose aikštelėse. Tyrimai rodo, kad sintetinės dangos storis gali būti 3-10 kartų mažesnis nei natūralios. Vis dėlto nereikia turėti didelių iliuzijų, kad sintetinė danga apsaugos nuo rimtų susižalojimų, pvz., jei dangos storis tesiekia 40 mm, ant jos sąlyginai saugu kristi iš 1,3 m aukščio, panašiai, kaip ir ant žolės.
